Agnė Žagrakalytė
Invazinė rūšis
Anksčiau, archajiniais laikais, šen ten, kaži kur tolybėse, galėdavai girdėti ir matyti slibinų pjautynes. Dienąnakt ugnis žėruodavo kone visose įlankose, pusiasaliuose, mat slibinams tinka ne per gilūs vandenys, brastos, kur lengva pasičiupti sultingą keliautoją. Tas ypatingas riaumojimas auksinei saulei gęstant, tos anapus kalnų plazdančios liepsnų pašvaistės! Vien tik patyrę ir patys drąsiausi angliakasiai, vos tik bjaurasčiai apslobus, iš karto keliaudavo apieškoti įvykio vietos ir užžarstyti žarijų: neduokdie kautynėse pabirę auksiniai slibinų žvynai, netinkamai užgesinti, vėlei surusens.
Seniai seniai, kai dar buvo atliekami bioorganiniai slibinų tyrimai, ėmiau interviu iš slibino. Dovanų nešiau karalaičių konservų (nesijaudinkite: aštuoniasdešimt procentų sojos, visa kita – ląsteliena ir mineralų mišinys). Iš anksto buvau perspėta žūtbūt, nieku gyvu netarti žodžių „nutrūktgalviškas“, „ištįstkaklis“, „galvotrūkčiais“, mat kalbinamas šešiagalvis slibinas buvo garsiųjų lietuviškųjų devyngalvių rūšies, kadaise pasprukęs iš nebaigtos sekti pasakos.
Nekiek tų slibinų likę: iš pradžių jie patys tarpusavyje išsipjovė, vėliau jų galvas apskainiojo, mat, kaip žinoma, ne šventieji puodus lipdo, bet slibinus visoje eurozonoje dobia būtent jie. Mažiausiai penkiasdešimt slibinų nugalėtojų suskaičiuosim, keliaudami po Europos Sąjungos miestelius. Vis dėlto labiausiai pakenkė invaziniai drakonai. Jie stumte išstūmė vietinius slibinus, pūkius, gargulius, smakus... Pravardžiavo juos žaliavalgiais vabzdžialesiais, šaipėsi, tyčiojosi. Kada gi paskutinįkart matėte slibiną? Užtai drakonų – pilni patvoriai, jie visur – baisūs, kiniški, žali, mediniai. Agresyvi, pašaipūniška, išsikėtojusi, ėdri padermė, kaip ir visos invazinės rūšys. Bene Gražina Brašiškytė, animatorė, padėjo drakonams Lietuvon patekti? Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt pirmais metais jos pieštame filme nuskambėjo frazė „Maištininkas žuvo. Šlovė drakonui!“ – ir viskas. „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“ drakonas turi jau keturias reikšmes. Mūsiškį slibiną baigia iš žodyno išstumti į sinonimų pakraščius. Anąkart šiaip sau skaičiavau, kiek slibinų yra įpieštų Lietuvos miestų ir miestelių herbuose. Marijampolėje šventasis Jurgis sidabrine ietimi perpus smeigia juodą sparnuotą slibiną. Kurklių herbe slibinas – žalias. Joniškio šarvuotas sidabriasparnis arkangelas Mykolas stovi ant žalio slibino, o Nemenčinėje tas pat Mykolas pamynęs juodą slibiną. Galbūt tai – vikipedijos rašytojų kaltė, bet Palomenės arkangelas Mykolas jau su juodu drakonu grumiasi. Prienų ir Varnių herbuose šventasis Jurgis taip pat didžiaakius, žalius, bet jau drakonus, ne slibinus, ietimi dreskia. Pagedo žodynas!
