2025 m. finalo tekstas: Birutė Jonuškaitė „KARALIUS“.

Ak, kaip jis troško, kiek pastangų anuomet dėjo, kad ne tik Vilniuje, bet ir visoje kunigaikštystėje būtų kuo daugiau tikinčiųjų! Tiesa, ne visi tai vertino. Kai nutildavo giesmės ir paskutinė davatkėlė išgūbrindavo iš šventyklos, iš kito ovalo priekaištingai sužiurdavo Mikalojus III Radvila, nepraleisdamas progos pabrėžti kur kas didesnių savųjų nuopelnų. Juk tai jis, garsusis Vilniaus vaivada, ant šios kalvos pastatė medinę bažnyčią kaip padėką Viešpačiui už stebuklingą pergalę 1506-ųjų mūšyje su totoriais prie Klecko ir įkūrė senosios regulos karmelitų vienuolyną! Tačiau net sapne nesapnavo, kad šventykloje kada nors slapčia susituoks du įsimylėjėliai – jo anūkė Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas! Tuomet Karaliaus dar pasaulyje nebuvę! Ir apskritai, Mikalojus net nesiteiktų burnos aušinti, jeigu Karalius nebūtų Žygimanto Augusto sesers sūnus.

O taip, Karaliui likimas lėmė gimti Švedijoje, Gripsholmo pilyje, kurioje buvo įkalinti jo motina Kotryna ir tėvas, Suomijos kunigaikštis Jonas III Vaza. Ne iš liuterono tėvo, o iš motinos, karštos katalikės, Karalius paveldėjo savo tikėjimą.

– Ko čia tamstos puikuojatės savo nuopelnais? – galėtų iš kito ovalo prabilti dar vienas presbiterijoje Karaliui draugiją palaikantis riestaūsis didikas. – Jus maloningasis Viešpats jau buvo priglaudęs, kai 1749-ųjų birželį gaisras ėmė niokoti miestą. Ugnis ir vėl nepagailėjo šios jau ne kartą degusios šventovės. Bet aš, Naugarduko vaivada Jurgis Radvila, atstačiau dar gražesnę! Tebūnie palaimintas architektas Pranciškus Ignotas Hoferis!

– Sūnau, nepamiršk, kad visas sienų ir skliautų dekoras, vargonai ir gulbė virš jų – mano nuopelnas! – regis, sujudėjo šalia Karaliaus gretimame kartuše įsitaisiusios Barboros Zavišaitės-Radvilienės lūpos.

Ak, ta šlovė, tos žemiškosios galios laikinumas! Vienuolyną iškėlus, po šiais skliautais akis ir širdis dangopi kėlė 1797-aisiais įkurtos ir netoli pusantro šimto metų išsilaikiusios Vilniaus diecezinės seminarijos auklėtiniai, vėliau kartu su jais čia meldėsi prieškarinio Vilniaus elitas, retsykiais užsukdavęs ir gimnazistas Česlovas Milošas, bet... Prasidėjus karui, vokiečiai seminaristus išgujo. O atėjus sovietams baigėsi maldos ir Karaliaus bei didikų puikavimasis –  šventykla tapo Knygų rūmais, po ją dūzgė bibliotekininkai, uoliai saugantys iš visos Lietuvos surinktą neįkainojamą rašytinį lobyną. Vargu ar tuomet kam nors rūpėjo tamsoje už lentynų liūdintis Karalius... Vėliau, jau XXI amžiuje, vedant signalizaciją, vos ne per Jo didenybės veidą buvo nutiesti juodi ir balti laidai – širdį ir kairiąją ausį pervėrė aštrūs varžtai.

Tačiau pasaulis ir vėl keičiasi: 2016 metais knygos buvo išvežtos ir nuo ištuštėjusios Šv. Jurgio bažnyčios sienos besižvalgantį, restauratorių atgaivintą Karalių gal po metų kitų turėtų pamaloninti pro atviras duris vidun žengiantys tikintieji ir jų džiaugsmingos giesmės.  

---