top of page
LRT

2024 m. finalo tekstas: G. Adomaitytė „TEN, KUR KRYKŠČIA LAUMĖS“.




Gal esate kada nors regėję laumę? Sako, jos mėgsta siūbuotis keturkamieniuose beržuose. O, kad kas pasakytų, kurgi tokį beržą rasti! Galbūt ieškokime įsiklausydami į miško garsus? Išgirdę krykštavimą, rasime laumių sūpuokles.

Kartais laumės skrajoja paupiais, įkinkiusios laumžirgius, ankstyvais rytais jos turškiasi ajeruotuose ežeruose, pasislėpusios po rūko marška. Nepamirškime ir protakų, kur galima pernakt velėti stebuklingą audinį.

Jos mėgsta pasiversti stirnomis, ožkomis, gulbėmis. Įnoringoji jūsų katė kadaise buvo laumė, štai kodėl taip sudėtinga suprasti jos įgeidžius.

Kartais atrodo, kad kelios laumės drįso palikti kūlgrindas, pelkes, duburius. Sūkuriuoja miestuose virš daugiaaukščių stogų, o kartais žvilgteli į pasaulio šėliojimą iš augalais išgražintų balkonų.

Miesto laumę įmanoma atpažinti. Ar jūsų kaimynės balkonas atviras liūtims, ar ji skraidžioja miesto gatvėmis, kai visi tūno namuose, ar globoja vienišus vaikus? Jei trissyk į šiuos klausimus atsakėte „taip“, jums pavyko. Laumė gyvena čia pat.

Laumių laukiama, bet ir bijoma. Jos klaidina žmones, nudelbusius akis žemyn, kerštauja godiems grybautojams ir apsukrioms uogautojoms, kenkia visiems ir visoms, nebeįžiūrinčioms nieko daugiau, tik savo krepšį ir piniginę. Jei žengiame į miško glūdumą, privalome žinoti, kad laumės nekenčia metalo. Peiliams ir kirviams derėtų likti namuose, automobiliai ir vilkikai lai įkyriai ūžauja plentuose ir gatvėse.

Vieną gegužės rytą pasiklydau Ignalinos miškuose, nors jie man pažįstami. Atrodė, laumė mane už skverno timpt, timpt. Nerimastingai pasukau į kairę, nors reikėjo į dešinę, broviausi brūzgynais brūzgynėliais, nesuvokdama, kaip grįžti. Ir įsigąsdinau. Palūkuriavau, bet po akimirkos juokiausi – manęs tykojo ji, žėrinti, tviskanti. Įsivaizduojate, kad laumė? Ne, oi ne, tai buvo šilagėlė. Ji lyg šyptelėjo, gal net linktelėjo.  Ir atradau takelį, ir žingsniavau ramiai namo. Dabar jau žinau, kur rasti ją, tą įstabiąją Lietuvos miškų retenybę.

Galbūt tai buvo laumių dovana – būtybių,  besivyniojančių tarp dangaus ir žemės, glūdinčių pasakų knygose. Manyčiau, šįsyk viena laumė kartu su jumis rašo diktantą. Apsidairykime: ji kruopščiai krebždena žodžius balčiausiąja gulbės plunksna.      


---


Diktantą klausyti galite čia.

Comments


bottom of page