2026 m. finalo tekstas: Agnė Žagrakalytė „Atminties medalionai“.

Jei turėčiau stebuklingą medalioną – įsidėčiau ten visą savo tėvo kambarį, kad prisiminimai glūdėtų prigludę man prie širdies, argi noriu per daug?

Abiejų pirštinių pirštų galiukai nukirpti, visad su knyga po pažasčia. Kaskart jį aplankiusi, sekdavau jam iš paskos į skliautuotą palėpę, pilną lobių. Ten, namo pakraigėje, galėjai rasti ir senovinėmis monetomis barškančių dėžučių, ir pašto ženklų albumų stirtas, ir iš abiejų pusių grasinančias ant tavęs užgriūti lentynas, pritutintas senų laikraščių, kalendorių ir knygų. Palubėje dulkėjo anksčiau jaukiai švietusios, o dabar pernelyg nemodernios žibalinės lempos su gailiais degiklių trūnėsiais, rūdijo nieko neberakinsiantys raktų ryšuliai, tylėjo nebeprisukami laikrodžiai: sakytum, kraštotyrininko valdos, bet viskam čia trūko specialios priežiūros, buvo per daug drėgmės, o žiemą – šalta visai ne juokais.

Anądien pagalvojau, kaip jis džiaugtųsi išgirdęs, kad Lietuvos Respublikos Seimas nusprendė 2026-uosius paskelbti jubiliejiniais ne tik Lietuvos radijo, kurio visad klausydavosi, bet ir Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus metais. Tiek mažąjį Valančiaus memorialinį muziejų Nasrėnuose, tiek Žemaičių vyskupystės muziejų Varniuose kartu buvom aplankę. Grįžusi į jo palėpę, atsargiai varčiau senovinį „Palangos Juzės“ leidimą, ne muziejinį, naminį, knygą, kurią kadaise gniaužė lipnūs kaimo vaikiščių piršteliai. Tarp puslapių, kaip ir muziejuje, dar galėjai rasti kadaise įguldytų augalo lapų. Pasakojau skaičiusi straipsnį apie Valančiaus laikų augalą, kvapiąją balzamitą, kurią dėdavo į maldaknyges ne tiek kaip knygos skirtuko variantą, kiek dėl gardaus kvapo.

Tiek Valančiaus laikų knygnešių slėptuvėse, tiek ir tėvo palėpėje knygos greitai drėksta ir pelija, jas puola visokiausi knyggraužiai – tikrieji knygų mylėtojai: mažutėlės knygų utėlės, duoniniai skaptukai, pelėsiavabaliai, odinius viršelius gadinantys kailiavabaliai ir visiems geriausiai pažįstamas, tad įvairiai šaukiamas žvilgus ūsočius cukrinis žvyninukas – sidabrinė avižėlė, kaip žuvelė nardanti raji visaėdė.

Knygų kenkėjus atgraso eteriniai aliejai – repelentas, vejantis lauk visą bjaurastį: tą žinojo ir Vaižgantas, į savo knygas vaistinę balzamitą dėdamas, tą žinojo ir kaimo žmonės, paprasta baltąja balanda aną pakeitę. Visur auganti, greit atželianti, sakytum – piktžolė, bet senovėn atsigręžiančių jau ir maistui naudojama žolė.

Tad ne juokais, o iš tikro sakau, kad jei turėčiau stebuklingai talpų medalioną, įguldyčiau ten visą mirusio tėvo kambarį, nepamiršdama ir žolės, švelniai kvepiančios.

---